išvelėti

išvelė́ti 1. tr., intr. M, J, Š, KŽ išplauti, išskalbti drabužius (ppr. daužant juos kultuve): Pasiėmęs kultuvę išvelė́k skalbinius upėje J.Jabl. Šarmas labai gerai, an duobės išvelė́jai tada su kultuve Kp. Su kultuve latatai latatai, būdavo, mat išvelė́ji, drobinių teip neišskalbsi Ppl. Tuos audeklus katilan – pavirini, tada išvelė́ji ir an pievos kloji Alz. Išvelė́jau žlugtą, dabar džiovinu Nmj. ║ Sut, Vdš išskalbti, ištrinti su muilu ar skalbikliais: Išvelė́k namie skalbinius, drabužius su muilu išmuilydamas, o skalbyklo[je] su kultuve išskalbk J. Liuobam pavargti, kol tą žlugtą išvelė́si Skd. Išvelėjus reik išskalbti J.Jabl(Als). Išvelė́jau kuskelę su šarmu, ir nubluko Pln. Gal duktė marškinių neišvelė́ja, eina sukriautusiais Slk. Nori baltai išvelė́t, tai turi ir plyšt po biskį rūbas Pv. Išgniaužo rūbus, išvelė́ja Dbč. Reikalauna, kad būt išvelė́tos [vilnos], ne in avelės Klt. Išvelėk, mergele, baltus marškinėlius be muilo, be šarmo ir be vandenėlio TDrIV31(Vlk). Jy (ji) ižvelė̃s, ižmazgos – apvyzdėta ligonis Drsk. Tai mano vargelis, baltai išvelėta, minkštai iškočėta, po mano baltom kojelėm paklota (rd.) Prng. Tie yra, kurie atejo iž vargo didžio ir išvelėjo rūbus savo ir ižbaltino juos kraujy avinėlio, nealks nei trokš daugesn SPII85. Kaip išvelė́jau, teip ir apsievė ČrP. Mašina velė́ja, išvelė́t[ų] i man kokį abrūsiuką, ale kur te Klt. Į vonią į šarmą gerai išrubuliuosi, išvelė́si, i skalbti į upę nusivešys Grdm. Nepagniaužę rankom rūbų neišvelė́si LzŽ. ^ Išvelės, išplaus ir dantim išgrauš Švnč. Ko neišvelė́si – tai iššalvės, o jei neiššalvės – tai žmones apkalbės (apkalbės, kad prastai išskalbė) Mrc. | refl. tr., intr. Š, KŽ: Visas gyvenimas išsivelė́[ja]u pati, nieko neprašiau DrskŽ. Sutrė – nei jy rūbų išsivelė́ja, nei nieko Pv. Penkelius marškinius išsivelė́[ja]u Dglš. Motutė išsivelėjus Kupoj, padžiovus, atsisėdus ant prieklėčio ir siuvañt Kp. An prūdo išsivelė́ja, išsiplauna [skalbiniai] Č. Innešiotas rūbas baltai nebeišsivelės Vj. 2. tr. Mlt išplauti, išmazgoti (indus, grindis ir pan.): Pašildyk [v]andenį ir išvelė́k puodą Dkšt. Paki sūdus išvelė́ja – i vakaras (apie lėtą šeimininkę) Klt. Va šakutės išvelė́tos ir padėtos Dkšt. Išvelė́ji [duonkubilį] i užvoži [iki naujo kepimo] Pšš. Tokius plaukus ir išvelė́t ne teip lengva Srv. Išvelė́ji padlagą, anas i vė toks (nešvarus) Klt. | refl. tr., intr.: Išsivelė́k bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Atejo iš upės išsiprausus, išsivelė́jus visa kai sūris Klt. Rankos išsivelė́ja, tik pavelėk ką daugiau, pavelėk – i išsivelès Klt. 3. tr. pakeisti kokybę skalbiant: Drabužis nau[ja]s y[ra] šiltesnis, o išnešiotas, jau išvelė́tas nebė[ra] toks šiltas End. | refl.: Šita drobė jau išsivelė́jus Dbč. Itai jau išsivelė́jo niekočia Kli. 4. tr., intr. J.Jabl(Žml), NdŽ išmušti, prilupti: Išvelėjau su rankoms ausis, bet par galvą nedaužiau Šts. | Sėdžia vyras tarpuakiu išvelė́tu Kp. 5. tr. iškočioti, išvolioti: Kaimyno arklys išvelėjo visas mūsų avižas Švnč. | prk.: Ale teip tavo daržas išvelė́ta, ir žolelės nėr Slk. 6. tr. ištraukti, iškelti: Tik dviejuos išvelė́jom meičioką iš ažudaro Trgn.

◊ káilį išvelė́ti išperti, prilupti: Káilį pagaliu išvelė́ti NdŽ. Na ir išvelė́jo káilį Mrj.

\ velėti; apvelėti; atvelėti; įvelėti; išvelėti; paišvelėti; nuvelėti; pavelėti; parsivelėti; pervelėti; pravelėti; privelėti; razvelėti; suvelėti; užvelėti